Fundamentiniai Lietuvos geologijos tyrimai 1925-1940 m. buvo atlikti nedidelėmis Lietuvos-Vytauto Didžiojo universiteto Kaune Mineralogijos ir geologijos katedros jėgomis, bet gauti rezultatai buvo svarūs. Mineralinių žaliavų tyrimo srityje iš tų metų labiausiai matomas kalnų inžinieriaus, nuo 1936 m. docento Juozo Dalinkevičiaus, vėliau profesoriaus (1940) ir akademiko (1941), indėlis. Po 1945 metų šių tyrimų plėtojimas atiteko jau Vilniaus universitete parengtiems geologijos specialistams. Kelių dešimtmečių darbas sudarė prielaidas paieškai ir žvalgymui įvairių naudingųjų iškasenų, reikalingų visuomenės poreikiams tenkinti.

Dr. Ginutis Juozapavičius, UAB „GJ Magma“

X-8 LIETUVOS NAUDINGOSIOS IŠKASENOS (ŠIUOLAIKINIS ASPEKTAS)

Fundamentiniai Lietuvos geologijos tyrimai 1925-1940 m. buvo atlikti nedidelėmis Lietuvos-Vytauto Didžiojo universiteto Kaune Mineralogijos ir geologijos katedros jėgomis, bet gauti rezultatai buvo svarūs. Mineralinių žaliavų tyrimo srityje iš tų metų labiausiai matomas kalnų inžinieriaus, nuo 1936 m. docento Juozo Dalinkevičiaus, vėliau profesoriaus (1940) ir akademiko (1941), indėlis. Po 1945 metų šių tyrimų plėtojimas atiteko jau Vilniaus universitete parengtiems geologijos specialistams. Kelių dešimtmečių darbas sudarė prielaidas paieškai ir žvalgymui įvairių naudingųjų iškasenų, reikalingų visuomenės poreikiams tenkinti.

Dabartiniu metu Lietuvoje įvairiu detalumu ištirta 16 rūšių naudingųjų iškasenų. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis jų kiekis pateikiamas paveiksle (1 pav.).

1 pav.


Lietuvoje šiuo metu yra detaliai išžvalgyti 772 naudingųjų iškasenų telkiniai, parengtinai išžvalgyti 972 ir išskirti 400 prognoziniai plotai. Vien tiktai detaliai ir parengtiniai išžvalgytuose telkiniuose yra apskaičiuota per 6,7 mrjd. m3 išteklių. Naudoti galima tiktai detaliai išžvalgytus išteklius. Šių išteklių struktūra pateikiama 2 pav. Bendras jų kiekis 2,7 mrjd. m3. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis bendra jų vertė 63,6 mrjd. Lt. Ir tai yra daugiau nei pusė viso Lietuvos nacionalinio turto.

2 pav.


Lietuvoje turime pakankamai svarbiausių iš plačiausiai naudojamų naudingųjų iškasenų. Tai daugiausiai yra kasdienės naudingosios iškasenos, vartojamos žmonių gerbūviui kurti: žvyras, smėlis, molis, uolinės padermės skaldai,  kitos žaliavos statybinėms medžiagoms gaminti. Jų tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje suvartojama daugiausiai. Lietuvoje iškasamų medžiagų struktūra pateikiama 3 pav.
Statybinių medžiagų gavybos apimtys tiesiogiai įtakoja šalies ekonominio išsivystymo lygį. Kuo daugiau valstybės sugeba jų panaudoti, tuo geresnės gyvenimo sąlygos sukuriamos visuomenei. Jos yra santykinai pigios, todėl suvartojamos ten kur iškasamos. Lietuvoje vienam gyventojui per metus iškasama apie 3,9 t naudingųjų iškasenų. Europos valstybių tarpe tiktai Makedonijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Bulgarijoje ir Maltoje yra  tokių iškasenų panaudojama mažiau nei Lietuvoje. Akivaizdu, kad kuo šalys sugeba daugiau panaudoti naudingųjų iškasenų statyboms, tuo jų gyventojai geriau gyvenantys.

3 pav.


Lietuvoje dabar naudojamos tiktai 6 rūšių naudingosios iškasenos. Nenaudojama dar didžioji dalis turimų žemės gelmių turtų. Kai kurie iš jų jau tam tinkamai arba beveik tinkamai ištirti. Tai anhidritas, akmens druska, geležies rūda, sapropelis, kreidos mergelis, opoka, gėlavandenė klintis, glaukonitinis smėlis (priesmėlis), gipsas, gintaras. Dar kelių naudingųjų iškasenų rūšių telkinių  nėra išžvalgyta, tačiau jų tikimybė visai reali. Tai smulkios aukso dulkelės žvyro kloduose ir su juo susiję platina bei paladis, tai sunkieji vertingieji mineralai (granatai, titano, torio, cirkonio mineralai), rudoji anglis, gal būt, ir deimantai, nes kimberlitinių vamzdelių aptikimo požymiai jau buvo geologų fiksuoti prieš kelis dešimtmečius.
Eksploatuojamos naudingosios iškasenos yra visuomenei pakankamai gerai žinomos, todėl papildomą informaciją tikslinga pateikti apie vis dar nepanaudojamus mūsų žemės gelmių turtus.
Gausiausias iš jų yra viršutinio permo anhidritas, apie kurio išskirtinę vertę ne kartą informuodavo visuomenę ir prof. J.Dalinkevičius. Vienintelis detaliai išžvalgytas Pagirių telkinys yra apie 2 km į pietvakarius nuo Garliavos. Čia 235,48 ha plote yra detaliai išžvalgyta 97,5 mln.m3 (273,6 mln.t.) anhidrito ir gipso, iš šio skaičiaus 80,7 mln.m3 (235,2 mln. t)  tenka anhidritui. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis prognoziniai anhidrito ištekliai Lietuvoje sudaro apie 119 mlrd.m3.
Anhidritas - tai sulfatų klasės mineralas ir nuosėdinė uoliena. Chemiškai – kalcio sulfatas CaSO4. Anhidritui reaguojant su vandeniu susidaro gipsas (CaSO4·2H2O). Kietumas pagal Moso skalę 3,5, specifinis tankis 2,9. Gerai poliruojasi. Uoliena tanki, be porų, neplyšiuota, neporėta (monolitiška), nelaidi nei skysčiams nei dujoms, kieta  ir atspari. Lietuvos anhidritas yra labai grynas, CaSO4 kiekis 97-98 %, gniuždomasis stiprumas vidutiniškai sudaro 52,5-62,5 MPa, ganėtinai atsparus šilumos ir šalčio kaitos ciklams, mažai plečiasi nuo šilumos, jo laidumas šilumai didėja didėjant temperatūrai, pagal savo dekoratyvumo rodiklius yra panašus į marmurą, lengvai pjaunamas, šlifuojamas ir poliruojamas. Lietuvoje anhidritas ištisiniu 40-60 m storio klodu užpildo viršutinio permo Priegliaus svitos sulfatinių nuogulų storymę, kuri išplitusi visoje pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvoje, apie 12 tūkst. km2 plote 155-790 m gylyje.

4 pav.


Gipsinės rišamosios medžiagos, tarp jų ir rišikliai anhidrito pagrindu, bei jų gaminiai plačiai naudojami visame pasaulyje. Pagal Europos gipso pramonės asociacijos (EUROGYPSUM) pateiktus duomenis Europos gipso pramonė apima virš 200 gamyklų, 160 karjerų, tiesiogiai šioje pramonėje dirba 28 tūkst. žmonių, dar 85 tūkst. žmonių (tinkuotojų, plokščių montuotojų ir pan.) dirba netiesiogiai. Gipso pramonė ypač išvystyta tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija. Tinkamos gipso žaliavos nebuvimas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl gipso pramonė, priešingai nei kitų statybinių gaminių pramonė, Lietuvoje nebuvo išvystyta. Sąlygos sukurti šią pramonę Lietuvoje atsiras tik pradėjus požeminio anhidrito telkinio eksploataciją. To šiuo metu jau daugiau kaip keturis metus atkakliai siekia Kauno rajone registruota UAB „Margasmiltė“. Vystant šį svarbų projektą iki šiol buvo susiduriama su neadekvačiais, pertekliniais reikalavimais, pervertinant veiklos pavojingumą. Suabsoliutintas grupelės asmenų menamos žalos visuomenės sveikatai ir pavojaus aplinkai vertinimas, nepasitikėjimas aukštos kvalifikacijos specialistų parengtų dokumentų sprendiniais  ir kompetentingų institucijų išvadomis.
Pagirių anhidrito telkinio dangos storis kinta nuo 289 iki 303 m, vidutiniškai sudaro 295,5 m. Naudingojo  klodo storis nuo 41 iki 45,2 m, vidutiniškai sudaro 42,2 m. Eksploatacijai pasiekiamas šachta, todėl nereikia didelių žemės plotų visam 235 ha telkiniui iškasti. Šio projekto unikalumas ir išskirtinumas yra tai, kad:

  • Išžvalgyti anhidrito ištekliai yra itin gausūs ir aukštos, pastovios kokybės;
  • Mėlynos spalvos dekoratyvinis akmuo pasaulinėje rinkoje yra labai retas;
  • Planuojamos plynojo lauko investicijos;
  • Anhidrito gavyba yra beatliekinė (netgi smulkiausios dulkelės yra produkcija) ir draugiška aplinkai;
  • Rišamųjų medžiagų gamyba anhidrito pagrindu ženkliai mažina energijos sąnaudas ir oro taršą;
  • Lietuvoje veikianti pramonė būtų pilnai aprūpinama sava žaliava;
  • Šiaurės vakarų Europos regione, įskaitant Rusiją, kito analogiškos žaliavos šaltinio nėra;
  • Neribotos galimybės plėtoti kitas veiklas, kurios naudotų šią unikalią žaliavą, ir tai sudarytų sąlygas kurti konkurencingus gaminius;
  • Iškastos ertmės galės būti panaudotos kaip natūralūs sandėliai, kai reikia pastovios pažemintos (apie 12°C) temperatūros, restoranai, kavinės, turizmo objektai.

Milžiniškų anhidrito išteklių įsisavinimas įgalintų sukurti iš esmės naują pramonės šaką, kuri atverstų šias Lietuvos ūkio plėtros galimybes:

  • Lietuva vietoj importuojančios anhidrito žaliavą šalies ne tiktai apsirūpins iš savų telkinių, bet  taps svarbia eksportuojančia šalimi;
  • Kitų įmonių šiuo metu analogiškos žaliavos importui skiriamos lėšos papildys Lietuvos ūkį;
  • Susidarys sąlygos statybinių rišamųjų medžiagų ir gaminių iš jų gamybai plėtoti Lietuvoje ir eksportuoti šiuos gaminius, nes anhidrito pagrindu sukurti gaminiai yra aukštesnės kokybės, jų gamyba mažiau imli energijai ir draugiškesnė aplinkai nei gaminamų gipso pagrindu;
  • Bus sukurta apie 700 darbo vietų pačioje požeminėje kasykloje ir su šia gamyba susijusiose veiklose (transportas, skulptūros, baldai, suvenyrai, apdailos plokštės, vitražai, trąšos ir pan.);
  • Vien tiktai tiesioginių mokesčių pavidalu Lietuvos biudžetas pasipildytų kasmet po 24-25 mln. Lt.

Didelių pastangų dėka, įveikdama nesuvokiamą kai kurių Valstybės institucijų ir grupės piliečių priešinimąsi, UAB „Margasmiltė“ laimėjusi kelis teismus prieš visuomenę dėl neva pažeistų jos teisių į saugią aplinką PAV proceso metu, šiuo metu atlieka antžeminės aikštelės detalaus plano sprendinių pakartotinas derinimo procedūras. Tikėtina, kad netrukus bus galima pereiti prie techninio darbo projekto rengimo. Požeminė kasykla jau galėjo veikti, jei valstybės institucijos būtų taikiusios norminiais aktais nustatytų minimalių reikalavimų, o ne perdėtai maksimalių.
Kitas itin gausus Lietuvos žemės gelmių turtas bet vis dar neįgaunantis naudojimo tradicijų yra sapropelis. Geologijoje sapropelis apibrėžiamas kaip bestruktūrė, koloidinės sandaros, nuo skystus drebučius primenančios iki tankios, plastiškos arba purios konsistencijos ežerų nuosėda, turinti ne mažiau 10-15% organinės kilmės medžiagų. Priemaišas sudaro mineralinė dalis: smiltelės, molis ar gėlavandeniai karbonatai. Pagal žymius Lietuvos ežerų ir pelkių tyrinėtojus A.Garunkštį, A.Seibutį ir J.Jarošiūtę Lietuvos ežeruose gali būti susikaupę apie 5,76 mlrd. m3, o pelkėse – apie 4,5  mlrd. m3 sapropelio.

5 pav.


Lietuvos geologijos tarnybos duomenų bazėje ir žemės gelmių registre yra fiksuoti duomenys apie 76 įvairiu detalumu išžvalgytus sapropelio telkinius ar prognozinius plotus. Iš viso žemės gelmių išteklių registre yra apskaitoma apie 177 mln. m3 įvairiu detalumu ištirtų sapropelio išteklių. Detaliai išžvalgytų išteklių dalis yra labai menka, - apie 5 mln. m3.
Iš aštuonių detaliai išžvalgytų sapropelio telkinių leidimai naudoti šių telkinių išteklius išduoti tiktai dviem telkiniams. Iš jų Paežerės ežero (Šilalės raj.) sapropelio telkinio gavyba nutrūko vos prasidėjusi dėl išgauto sapropelio realizavimo problemų. Medžialenkės ežero (Mažeikių raj.) sapropelį eksploatavusi įmonė, nesugebėjusi užsitikrinti realizaciją, bankrutavo ir gavyba nutrūko, leidimas panaikintas. Šiuo metu rengiamas eksploatacijai Midulio ežero (Zarasų raj.) sapropelio telkinys. Grūto ežero (Druskininkų savivaldybė) sapropelis buvo ištirtas balneologijos tikslams, tačiau gavyba neprasidėjo ir šis telkinys šiuo metu yra Grūto parko teritorijoje, eksploatacija negalima.
Sapropelio panaudojimo sritys yra labai plačios: tai ekologiška ilgalaikio veikimo organinė turinti veikliųjų medžiagų ir mikroelementų  trąša, tai ir paukščių bei kiaulių pašarų priedas, išeliminuojantis antibiotikų naudojimo poreikį, tai ir balneologijos žaliava purvo vonioms, tai ir žaliava kosmetikai, tai ir statybinių medžiagų gamybos žaliava, tai ir gręžimo skiedinių sudedamasis komponentas. Visų panaudojimo sričių neišvardinsi. Didžiausią naudą jis duotų kaip dirvų gerinimo priemonė, ypač kovoje su dykumų plitimu ar oazių dykumose kūrimu. Kaimyninės šalys Latvija, Baltarusija, mažiau Lenkija jau turi gerus kontaktus ir  konkrečius įgyvendintus ar vystomus projektus Arabų pusiasalio bei Afrikos šalyse. Tačiau Lietuva šia vis dar letargo miego būsenoje.
Investuoti į sapropelio telkinių įsisavinimą atbaido itin sudėtingos ir ilgai trunkančios procedūros, daugiausiai susijusios su teritorijų planavimu. Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką bet kokia ūkio plėtra įmanoma tiktai pagal rajonų bendrojo plano sprendinius. Teritorijų planavimo procesas paremtas statybų ir infrastruktūros plėtra netinka naudingųjų iškasenų įsisavinimo reglamentavimui, nes naudingųjų iškasenų paieška ir žvalgyba yra tęstinis procesas. Tuo tarpu rajono bendrojo plano sprendiniai galioja 10-15 metų. Išžvalgius naują telkinį ir norint jį įsisavinti būtina keisti teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Procesas užsitęsia iki 4-5 metų. Sapropelio telkinių naudojimas yra palyginti trumpalaikis procesas. Jo metu siurbiant sapropelį iš ežero dugno, vandens paviršius, kuriam teritorijų planavimo procedūrų metu nustatoma arba keičiama pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, kasybos procese nedalyvauja. Juk mechanizmai gali plaukioti ežere ir tada, kai tai yra vandens ūkio paskirties žemė. Siurbimo mechanizmai būna nuleisti į dumblą, t.y. jie dirba žemės gelmėse. Eksploatuojant naudingąsias iškasenas iš po vandens (ežeruose) vanduo visą laiką lieka tas pats, tačiau procedūros ežerų paviršiaus pagrindinei tikslinei naudojimo paskirčiai iš vandens ūkio į naudingųjų iškasenų teritoriją pakeisti ir atvirkščiai, užbaigus gavybą vėl keisti iš naudingųjų iškasenų teritorijos į vandens ūkio, teritorijų planavimo procese užima daug metų. Visa tai yra beprasmiška, jei teritorijų planavimo dokumentų rengimas užtrunka kelis kartus ilgiau nei pati gavyba. Procesas dar labiau išsitęsė ir pasidarė išvis nelogiškas, kai LR Vyriausybei 2011 m. balandžio 27 d. Nr. 467 pakeitus planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašą, įgalino įmones, kurios jau atliko planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, buvo priimtas sprendimas, kad ūkinė veikla yra galima ir gavo Lietuvos geologijos tarnybos leidimą šiai veiklai, pradedant teritorijų planavimo etapą turi grįžti kelis žingsnius atgal ir rengti detalaus plano SPAV dokumentą, kurio tikslas yra iš naujo vertinti ar priimti sprendimai formuojant žemės sklypą nepakenks aplinkai ir gyventojams. Nors tai jau buvo įvertinta PAV procedūrų metu ir įmonės turi leidimus veiklai vykdyti. Biurokratinis procesas tiek ištęsė telkinių įsisavinimo trukmę, kad investicijos į žemės gelmių įsisavinimą tapo visiškai nepatrauklios.
Sapropelio telkinių atžvilgiu tai atrodo gryniausias absurdas, nes reikėtų vieną kartą iki kasybos pradžios ežero paviršių detaliuoju planu įteisinti kaip naudingųjų iškasenų teritoriją, o užbaigus gavybos darbus, vėl tokių pat procedūrų keliu, netgi atliekant detalaus plano SPAV vertinimą, t.y. teikiant įrodymus, kad, išsiurbus sapropelį, ežeras, jei jį pavadinsime ne naudingųjų iškasenų teritorija, o vandens ūkio paskirties žeme, nepakenks aplinkai ir žmonių gerovei.

Akmens druska. Lietuvoje yra parengtiniai išžvalgytas Usėnų telkinys, esantis Tauragės rajone. Ištekliai sudaro 258 mln. m3, prognoziniai ištekliai sudaro daugiau nei 1,4 mlrd. m3. Druskos kupolas slūgso giliau nei 460 m. Dėl didelio gylio ir mažos žaliavos kainos požeminė eksploatacija arba druskos išplovimas iš klodo yra per daug brangus, todėl pramoninio panaudojimo perspektyvos menkos, nors druska labai gryna.
Geležies rūda. Varėnoje kristalinio pamato uolienose 260-358 m gylyje yra aptiktas ir parengtiniai išžvalgytas geležies rūdos (magnetino) telkinys. Jo ištekliai vertinami 34,6 mln. m3, kur Fe koncentracija viršija 40 % ir dar 61,7 mln. m3, kur šio elemento koncentracija sudaro 20-40 %. Rūda slūgso itin sudėtingose geologinėse-hidrogeologinėse sąlygose. Požeminės kasyklos poveikis aplinkai būtų ženklus, geležies rūda pasaulis apsirūpina, daugiausiai, iš karjerais eksploatuojamų telkinių todėl pramoninės perspektyvos artimiausiais dešimtmečiais šis telkinys neturi.
Kreidos mergelio, gėlavandenės klinties telkiniai nenaudojami, nes jos pritaikomumo sritis ta pati kaip ir eksploatuojamų Akmenės rajone permo amžiaus klinties telkinių. Šių telkinių naudingoji iškasena nusileidžia kokybe, todėl neatlaiko konkurencijos.
Opoka. Stoniškių opokos telkinio Žemaitkiemio sklypas, kuriam išduotas naudojimo leidimas, yra šiaurės vakarinėje Pagėgių savivaldybės dalyje. Buvo įrengtas karjeras ir pastatyta opokos trupinimo gamykla, atitinkanti visus to meto gamtosauginius reikalavimus. Per 1988-1994 m laikotarpį buvo iškasta 650 tūkst. t. opokos. Įmonei bankrutavus, karjeras buvo užleistas, prisipildė vandens, o gamykla nustojo funkcionuoti. Vėliau UAB „Tavilta” gavo leidimą atnaujinti opokos gavybą bei jos pradinį perdirbimą buvusioje trupinimo gamykloje, tačiau dėl finansinių sunkumų investicijos sustojusios. Opoka (silicifikuotas mergelis) tinkama naudoti kaip žaliava įvairiems aktyviems mineraliniams priedams (cementui) gaminti.
Gipsas. Lietuvoje Pasvalio rajone 12 km į pietryčius nuo Pasvalio yra išžvalgytas Rimkūnų gipso telkinys. Jo ištekliai sudaro apie 16,8 mln. m3, o prognoziniai ištekliai siekia iki 50 mln. m3. Dėl gana storos dangos, nedidelių ir ne itin aukštos kokybės išteklių, sudėtingų eksploatacijos sąlygų, tikėtino karstinio proceso suaktyvėjimo plačioje aplinkoje telkinio įsisavinimas neperspektyvus.
Glaukonitinis priesmėlis. Parengtiniai išžvalgyto Vilniaus rajono pietinėje dalyje Juodžių telkinio ištekliai sudaro 7,4 mln. m3. Dėl mažos mineralo koncentracijos telkinys detaliai nežvalgytas.
Gintaras. Kuršių mariose netoli Juodkrantės yra parengtiniai išžvalgytas gintaro telkinys. Jo plotas apima 82 ha. Čia vidutinis gintaro turinčio sluoksnio storis 1,7 m, jo tūris 1,38 mln. m3. Gintaro gabalėlių, stambesnių nei 5 mm, vidurkinė koncentracija 81 g/m3. Kuršių mariose netoli Juodkrantės 19 amžiuje  vokiečiai kasė gintarą. Šiuo metu telkinys patenka Kuršių Nerijos nacionalinio parko teritoriją, todėl jo eksploatacija negalima.
Auksas ir kiti vertingi mineralai. Prieš 15 metų UAB „GJ Magma“ šiaurės rytų Lietuvos žvyro karjeruose aptiko aukso dulkių koncentracijas, kurios gali turėti pramoninę vertę, ypač šiuo metu, kai to metalo kaina pašoko daugiau nei 5 kartus, lyginant su tais metais buvusia. Galimi prognoziniai aukso dulkių kiekiai Tauragnų žvyro  telkinyje sudarė apie 568 kg, Didžiasalio telkinyje – apie 1938 kg. Aukso koncentracija tokia, kad kiekvienas išvažiuojantis iš šių karjerų automobilis išveža po auksinį žiedą. Aukso dulkėse aptikta ir kitų dar brangesnių platinos ir paladžio elementų. Tačiau šie fragmentiški tyrimai dar nesuteikia vienareikšmiško atsako dėl pramoninės gavybos tikslingumo.

Lietuvoje tiek naujų rūšių naudingųjų iškasenų aptikimo galimybių tyrimai, tiek jų išgavimo ar panaudojimo vertinimas palikta vien privačiai iniciatyvai. Valstybė tokių tyrimų neinicijuoja ir nevykdo. Tai, manyčiau, netoliaregiška ir žalinga visuomenei.
Mineralinių žaliavų prieinamumas gali esmingai įtakoti visuomenės pragyvenimo lygį, o naudingųjų iškasenų gavyba yra niekas kitas, kaip svarbiausių visuomenės poreikių tenkinimas. Ir nesvarbu ar tai būtų mokyklos, ligoninės ar individualaus būsto statyba iš iškasamų žaliavų, ar požeminio geriamo vandens tiekimas. Visas šias žaliavas sunaudoja mūsų visuomenės nariai. Niekas nekasa naudingųjų iškasenų savo asmeninam poreikiui patenkinti.
Kaip jau buvo minėta, didžiausią Lietuvos nacionalinio turto dalį sudaro žemės gelmių turtai. Tačiau tai gali likti vien tiktai statistiniu faktu, jei netgi prie labiausiai naudojamų žaliavų nebeįmanoma prieiti.  Naudingųjų iškasenų prieinamumą visuomenės nariams apsprendžia politikų priimami sprendimai ir jų pagrindu valstybinių institucijų darbuotojų sukuriami poįstatyminiai aktai bei jų taikymo praktika.
Aptiktas žemės gelmėse naudingųjų iškasenų telkinys yra  išskirtinė anomalija, išimtis žemės gelmėse, nes tose lokaliose vietose geologinių procesų dėka tam tikrų vertingųjų komponentų koncentracija yra padidėjusi šimtus ir tūkstančius kartų. Todėl naudingųjų iškasenų telkinių suradimas yra ilgalaikis ir sudėtingas procesas, o jo vieta yra išskirtinė litosferoje.
Akivaizdžiausias pavyzdys ir daugiausiai žalos visuomenei atnešiantis tampa miško, kaip išskirtinio gamtos komponento vertės suabsoliutinimas. Detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų telkinių plotai tesudaro 0,26 %  Lietuvoje užimamų miškų ploto. Argi tai nėra reta išimtis? Kitur naudingųjų iškasenų nėra. Miškų įstatymo 11 str. nurodo, kad „Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais“. Vienas iš jų yra „naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje.“ Pastaroji sąlyga „kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje“, jau daro  išimtį išimtyje.
Šiuo įstatymo punktu labai formalizuojama galimybė valstybei prieiti eksploatuoti prie jai išimties teise priklausančių išteklių tiktai pagal vienintelį faktorių: jei visoje Lietuvos valstybėje (ar savivaldybės teritorijoje) bus bent vienas telkinys ne miško žemėje, o jis visada kur nors bus, tai valstybė užkerta pati sau priėjimą prie jai išimties tvarka priklausančių žemės gelmių išteklių ir tuo pačiu skurdina visuomenę.
Šiomis įstatymo nuostatomis nepagrįstai suabsoliutinta miško vertė ir reikšmė Lietuvos valstybei bei visuomenei. Pagal Lietuvos Statistikos departamento duomenis, miškų ir žemės gelmių registrus žinoma, kad apie 32,3 % Lietuvos teritorijos užima miškai, detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų telkinių plotai apima tiktai 1,3 %. Naudingųjų iškasenų vertė juose – 63 600 mln. Lt., visų miškų – 20 000  mln. Lt. Sugretinus visus šiuos faktus, gauname, kad Lietuvos teritorijos ploto vienetas (1 km2 ar 1 ha),  esantis virš naudingųjų iškasenų telkinio,  yra 77 kartų vertingesnis (brangesnis) nei tokio pat ploto teritorija, kuri užimta vien tiktai mišku. Miškas gali augti, praktiškai bet kurioje vietoje, tuo tarpu naudingųjų iškasenų telkiniai gali būti aptinkami ne bet kur, o tiktai itin palankiose geologinėse sąlygose.
Apskaičiavus mažų miško plotelių, įsiterpusių į detaliai išžvalgytų žvyro telkinių teritoriją, miško ir naudingųjų iškasenų verčių skirtumas tame pačiame mišku apaugusiame plote siekia 200-600 kartų. Norint gauti iš miško adekvačią naudą, tektų daugiau nei du tūkstančius metų auginti ir vėl kirsti mišką. Tuo tarpu gamtosaugine prasme visuomenė ir gamta nuostolio neturi, jei miškas bus atkurtas iškasto karjero teritorijoje arba iškart pasodinamas kitoje nederlingoje žemėje. O santykiniai praradimai yra milžiniški. Pavyzdžiu gali būti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas nepritarimas ūkinei veiklai Samantonių žvyro ir smėlio telkinio dalyje, kuri apaugusios mišku. Tai 18 arų miškelis 13 ha ploto telkinio viduje (6, 7 pav.).

6 pav.

7 pav.


Apskaičiavus augančio miškelio medynų vertę ir po juo bei privažiavimo iki paliekamo miškelio žemės juostoje išžvalgyto žvyro ir smėlio  vertę, gauname, kad išsaugodami 5,9 tūkst. Lt vertės medieną, prarandame 2,3 mln. Lt. vertės žaliavos ir 85,8 tūkst. Lt žemės gelmių mokesčių sumokamų į valstybės biudžetą. Miško ir naudingųjų iškasenų verčių santykis 1/404. Jei įmonė ir paaukotų šiuos išteklius ir praradimus, tai tuo dar niekas nesibaigtų, nes rengiant teritorijos detalųjį planą, ji negalėtų šio mažo 0,18 ha ploto miškelio palikti miško žeme, nes mažiausias miško plotas gali būti tiktai 5 ha. Tektų iš 13 ha telkinio ploto atrėžti tuos 5 ha pakankamo ploto miško žemei suformuoti. Ar kas nors gali tokiu atveju apčiuopti tokioje situacijoje bent krislelį sveikos nuovokos?
Kitas esminę korekciją naudingųjų iškasenų eksploatavimo prieinamumui įteisinti procesas yra planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai procesas. Vertinant kasybos pramonės galimą poveikį aplinkai, tiek visuomenės sveikatos centrai, tiek Aplinkos ministerijos atsakingos institucijos, kiekvieną objektą orientuoja analizuoti taip detaliai, jog jis būtų vienintelis, neturintis analogų. Juk Lietuvoje veikia per 250 įvairiausiu intensyvumu dirbančių karjerų ir nei vienas iš jų dar nesukėlė esminio neigiamo poveikio aplinkai. Tačiau jei PAV subjektams vertinimas pateikiamas pagal analogijos principą, tai toks metodas nepripažįstamas.
Investitorius į naudingųjų iškasenų žvalgybą ir gavybą baugina PAV proceso neapibrėžtumas. Norminiai aktai leidžia savivaldybių taryboms stabdyti PAV procesą vien tiktai pagal politinius motyvus dar programos pateikimo derinimui stadijoje. Programose nurodoma tiktai, kokie planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir gyventojų sveikatai faktoriai bus vertinami, kokia apimtim ir kokiais metodais. Skaičiavimų dar nebūna, todėl poveikio aplinkai ir gyventojų sveikatai rodikliai dar nežinomi. Tačiau  pakanka savivaldybės tarybos daugumos valios priėjimui prie valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės gelmių turto blokavimo. Kokia tokių sprendimų kaina liudija žinomų 8 telkinių įsisavinimo procesų sustabdymas.
Atlikus visų Lietuvos žemės gelmių registre esančių detaliai išžvalgytų ir nenaudojamų telkinių prieinamumo naudojimui vertinimą, gautas labai pesimistinis rezultatas. Pateiksiu duomenis pagal naudingųjų iškasenų rūšis.
Didžiuliai Lietuvos valstybės plotai yra paskelbti saugomomis teritorijomis. Jose pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkinius nevalia. Šiose teritorijoje visuomenei nebepasiekiama naudoti labai ženkli žemės gelmių išteklių dalis. Ypač tai atsiliepia durpių išteklių prieinamumui (8 pav.). Saugomose teritorijose atsidūrė daugiau nei 71 % nenaudojamų durpynų išteklių, miškuose – 19,6 %. Teoriškai eksploatuoti būtų galima tiktai apie 62,3 mln. m3 durpių. Tačiau tai, daugiausiai, durpės, kurios buvo išžvalgytos dar iki masinės melioracijos laikotarpio. Šiuo metu  melioruotose pievose esantis durpių klodas yra ženklai sunykęs. Tokių pavienių durpynų tyrimas liudija, kad dėl mineralizacijos yra prarasta apie 90 % durpių išteklių. Todėl durpių pramonės aprūpinimo perspektyvos naujais žaliavos ištekliai tapo labai menkos.

8 pav.


Ne itin palanki situacija ir naujų žvyro išteklių įsisavinimui (9 pav.). Čia esminę įtaką padarė aukščiau minėti savivaldybių tarybų politiniai sprendimai neleisti suinteresuotos įmonėms įsisavinti kartais ir prieš kelis dešimtmečius detaliai išžvalgytus telkinius. Prie šių telkinių grupės pridėjus išteklius mišku apaugusiose ir saugomose teritorijose, eksploatacijai prieinami vos 8 mln.m3 žvyro iš 133,8 mln. m3 išteklių, esančių nenaudojamuose telkiniuose.

9 pav.


Kompleksinių žvyro ir smėlio telkinių grupėje, jeigu įmonės, kurios šiuo metu siekia tikslo gauti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą jų lėšomis išžvalgytų išteklių naudojimui, įgyvendins savo siekius, tai likusių 57,5 mln. m3 žaliava visuomenei tampa nebeprieinama naudoti, nes visi šie telkiniai yra apaugę mišku, saugomose teritorijose arba patekę į savivaldybių politikų nemalonę. Juose naudingųjų iškasenų gavyba negalima (10 pav.).

10 pav.


Panaši prieinamumo situacija yra ir tarp smėlio telkinių. Miškuose ir saugomose teritorijose yra daugiau nei 94 % visų smėlio išteklių. Teoriškai įsisavinti būtų galima tiktai 3,3 mln. m3 smėlio iš išžvalgytų ir nenaudojamų 69 mln. m3. Molio, dolomito ir klinties dar būtų įmanoma paimti eksploatavimui apie 26,5-31,8 % detaliai išžvalgytų, bet dar nenaudojamų telkinių išteklių.

Visų naudingųjų iškasenų, esančių detaliai išžvalgytuose neprieinamuose naudoti telkiniuose, bendra vertė yra 23 659 mln. Lt. Iš jų dėl apribojimų buvo prarasta 43 % (pagal vertę) visų rūšių dar nenaudojamų detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų. Dėl apribojimo patekti prie naudingųjų iškasenų telkinių, kurie yra mišku apaugusiose teritorijose, apimančiose tiktai 0,26 % Lietuvos miškų ploto, prarastų naudingųjų iškasenų vertė sudaro 6 220 mln. Lt. Tai dideli nuostoliai krašto ūkiui, kai visų šalies miškų vertė, Statistikos departamento duomenimis, yra 20 000 mln. Lt. Jei būtų leidžiama įsisavinti mišku apaugusius naudingųjų iškasenų plotus, valstybės biudžetas pasipildytų apie 215 mln. Lt kompensacijomis už miško pavertimą naudingųjų iškasenų teritorija. Atrodo, kad tokių sprendimų ekonominių padarinių šiuo aspektu niekas nebandė vertinti.

1 lentele

2 lentele

Neigiamą požiūrį į naudingųjų iškasenų kasėjus dažnai formuoja viešojo informavimo priemonės, atskirų politikų ar žaliųjų judėjimo narių pasisakymai. Nuomonė, kad kasėjai moka per mažus mokesčius už žemės gelmių išteklių išgavimą, yra supaprastinta. Valstybės politiką naudingųjų iškasenų naudojimo srityje formuoja Aplinkos apsaugos ministerija. Kuriant ir priimant teisės aktus, kurie reglamentuoja žemės gelmėse esančių išteklių naudojimą, sprendimai turėtų skatinti krašto gyventojų gerovės kūrimą.

Viena iš svarbiausių ir efektingiausių reguliavimo priemonių yra išteklių kaina. Šią kainą apsprendžia daugybė faktorių. Vienas iš jų, kurį gali įtakoti tiktai Aplinkos apsaugos ministerija, yra mokestis už gamtos išteklių naudojimą.  Tokio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Šis deklaratyvus teiginys nėra visai tikslus, nes telkinių žvalgybą, PAV procedūras, detaliųjų planų ir projektų rengimą apmoka suinteresuotos įmonės savo lėšomis ir joms to niekas nekompensuoja. Taupumas čia suvokiamas kaip vartojimo mažinimas, nes per pastaruosius 2 metus mokestis už naudingųjų iškasenų gavybą padidintas iki 5 kartų.
Pagrindžiant tokius didinimus buvo aiškinama, kad šie tarifai lyginami su Europos sąjungoje mokamais, jais siekiama mažinti besaikį išteklių vartojimą (nors Lietuva pagal iškasamą kiekį vienam gyventojui yra tarp autsaiderių, tačiau siekis mažinti gavybą ir toliau išlieka), mažinti aplinkos taršą, nes jei mažiau vartosime, tai mažiau teršime. Iš čia ir kyla abejonės dėl deklaruojamų mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo tikslų ir mokesčio tarifų:

  1. Didžiausi tarifai nustatyti toms naudingosioms iškasenoms, kurios dar nenaudojamos, o pradinės investicijos yra labai didelės ir patekimas į rinką yra brangus. Lietuva daug praranda vis dar neeksploatuodama milžiniškų anhidrito ir sapropelio išteklių.
  2. Sapropelis gydymui tinkamesnis už neapmokestinamas žemapelkines gerai susiskaidžiusias durpes.
  3. Didinant mokesčius už opoką ar dolomitą yra skatinamas importas (vietoj turimos opokos įvežamas trepelas iš Briansko, vietoj dolomito skaldos gali būti naudingiau importuoti granitinę skaldą ir kaimyninių šalių).
  4. Oro taršos didinimas. Gaminant portlandcementą reikalinga žymiai daugiau kuro palyginus su daugsulfatiniu cementu pagamintu anhidrito pagrindu.

Nors Lietuvoje naudingųjų iškasenų vartojimas vienas iš mažiausių Europoje, tačiau valstybės politika – mažinti gavybą ir toliau. Tai reiškia stabdyti Lietuvos žmonių gerovės kilimą. Didžioji dalis naudingųjų iškasenų ir produktų iš jų suvartojama Lietuvoje. Mokesčių tarifas yra sudėtinė parduodamos žaliavos ar produkto kainos dalis. Todėl, kuo bus didesnis mokesčio tarifas, tuo brangiau visuomenės nariai ar įmonės, atliekančios įvairius statybos, kelių tiesimo ar kitus darbus bei gaminančios produktus daugiau mokės už žaliavas. Tai reiškia, kad už tą pačią sumą bus mažiau nutiesta kelių, mažiau pastatyta pastatų ir t.t. Tokiais neatsakingais, o visuomenės akyse populiariais sprendimais didinant mokesčius už žemės gelmių išgavimą bus skurdinama pati visuomenė. Ar tokia politika yra priimtina? Ar apie tokią naudingųjų iškasenų įsisavinimo politiką mastė Lietuvos geologijos ir mineralinių žaliavų bazės pagrindus formavę pirmieji lietuviškosios geologinių tyrimų mokyklos kūrėjai?
Kol nepasikeis politiką lemiančių valdininkų požiūris, kad visuomenės gerovę galime sukurti tiktai plėtodami savo vietinę žaliavų rinką ir skatindami gavybos plėtrą visais įmanomais būdais, tol Lietuvoje gyvenimo kokybė visuomenės nedžiugins ir netenkins. Resursų ekonomikos plėtrai turime pakankamai. Reikalingos palankesnės sąlygos investicijoms pritraukti.

 

Redaguota publikacija PDF.